Gruzija: Editos įspūdžiai (2012)
Iš Kvoseliai.
Turinys |
Mano įspūdžiai po kelionės į Gruziją
Kodėl Gruzija
Na, nors praėjo jau nemažai laiko, pagaliau ir aš prisiruošiau aprašyti mūsų šeimos kelionę į saulėtąją Gruziją. Taigi pradėsiu nuo to, kad pirmiausia viskas prasidėjo nuo neatsargaus mano pamąstymo apie tai, kad Europos šalys su savo išpuoselėtais viešbučiais jau pabodę, norėtųsi kažko egzotiškesnio, bet tuo pačiu ir nekainuojančio milijonų. Būtų smagu pamatyt kokią Ukrainą, Rumuniją, Azerbaidžaną ar Gruziją... Vyras tos minties kaip mat nusitvėrė – mat yra ne tik užkietėjęs keliautojas, bet ir uolus žmonos norų pildytojas :D Taigi beveik ekspromtu buvo nuspręsta: keliaujam į Gruziją.
Kaip nukeliauti
Lėktuvo bilietus pirkom iš estų aviakompanijos už berods 1200 (čia į priekį ir atgal dviems suaugusiems ir vaikui), į Tbilisį skridom iš Vilniaus su persėdimu Talino oro uoste (tiesioginio skrydžio iš LT nėra). Įprastai turizmo sezonas Gruzijoje prasideda liepos mėnesį, bet vengdami žmonių skruzdėlynų ir tikėdamiesi, jog keliauti ne sezono metu bus pigiau, nutarėm skristi birželio pabaigoj. Priminsiu, kad ES piliečiams vizų į Gruziją nereikia, bet asmens tapatybės kortelės negalioja, reikia paso. Vaikui, nors jis tada buvo vos pusantrų metukų, taipogi reikėjo padaryti pasą. Jo kaina neskubos tvarka šią vasarą buvo 70lt, tokio amžiaus vaikui jis galioja tris metus. Kažkokių ypatingų skiepų šeimos gydytoja sakė nereikia, specialių rekomendacijų irgi nepateikė – Gruzija gal ir ne Europa, bet tikrai rizikos maitinimosi ir ligų prasme nėra net ko lygintis su visokiais Egiptais, Marokais, Tunisais ir kitomis lietuvių pamėgtom šalimis.
Taigi susikrovėm lagaminus ir tvarkingai pora valandų iki skrydžio jau buvom Vilniaus oro uoste. O čia – staigmena :) Lėktuvas iš Estijos vėluos apie porą valandų... Ech tie estai, ko gi iš jų norėt – turbūt anekdotai apie jų l-ė-t-u-m-ą ne iš piršto laužti. Iš to streso ir nervų visai pamiršom paskambinti žmogui, su kuriuo buvom susitarę, jog paims mus iš Tbilisio oro uosto! Apie tai prisiminėm jau tik persėdę Taline, bet kadangi skridom naktį, tokiu metu juk jau nebeskambinsi, nekelsi žmogaus iš miegų... Žodžiu, liko pasikliauti Dievo malone ir mūsų taxisto kantrybe bei pasitikėjimu, kadangi susitarimas buvo tik žodinis, mes jam jokio avanso nemokėjom ir pan. Ir ką gi – pavėlavę porą valandų ir nusileidę Tbilisyje birželio 25-osios šeštą ryto mūsų šaunųjį taxistą radom ištikimai ir kantriai mūsų laukiantį prie atvykimo vartų! “Maio imia Čido, priiatno paznakimitcia i velcome to Georgia“ – pasakė mūsų taxistas su beveik anekdotišku gruzinišku akcentu ir ištiesė ranką pasisveikinti. Jokių priekaištų, nusiskundimų ar pan. Taigi lengviau atsipūtę sėdom į jo senuką mersą ir pajudėjom Telavio link.
Planas
Mat mūsų planas, kruopščiai sudarytas LT, buvo toks:
- Trys dienos Kachetijos regione, gyvenimas Telavio miestelyje;
- Viena diena senojoje sostinėje Mshketoje;
- Dvi dienos Boržomyje;
- Dvi dienos Batumyje.
Užbėgant įvykiams už akių iškart galiu pasakyti, kad kelionės metu mūsų planas šiek tiek pasikoregavo: dėl laiko stokos apsilankymą Batumyje teko atidėti kitam kartui, bet apie viską nuosekliau....
Telavis
Apsigyvenom Telavyje Nineli Zaridze svečių namuose, tel. +995 599 281 144 (dėl pirmos apsistojimo vietos buvom susitarę telefonu iš LT, dėl kitų nesukom galvos, kadangi planavom keliauti po visą Gruziją ir nebuvo aišku, kiek kurioj vietoj užtruksim). Mokėjom 25 larius už žmogų su pusryčiais (vaikiuko, žinoma, neskaičiavo). Lonely Planet gidas pateikia info, kad namas, kuriame priimami svečiai, ganėtinai prabangus, pilnas antikvarinių akcentų ir pan. Išties pamačius mūsų gyvenamąją vietą buvo šiek tiek šokas, kadangi namas nė iš tolo nedvelkė jokia prabanga, greičiau priešingai, o vonia ir WC buvo tikrų tikriausias sovietinės santechnikos pavyzdys su nuolat bėgančiu vandeniu tualete. Vėliau išsiaiškinom, kad Nineli verslą paveldėjusi jos duktė Nino, ir iš tiesų yra du namai, kuriuose gyvena turistai. Taip kad jeigu norėsit apsigyventi būtent tuose „prabangiuosiuose” svečių namuose, iš karto tarkitės.
Šeimininkė Nino ir jos vyras labai faini žmonės, ypač patiko Nino draugė, kuri universitete dėsto rusų kalbą – su abiem moteriškėm pirmos dienos vakare prasikalbėjom pradiskutavom ištisas valandas. Nino yra dirbusi turizmo centre, tad mielai padeda susiplanuoti maršrutus, o namuose pilna įvairų žemėlapių, lankstinukų ir pan. Taigi pirmąją dieną pavargę po naktinio skrydžio neveikėm nieko ypatingo, tik nusnūdom ir pėsčiomis pasivaikščiojom po Telavį. Šis turistinis miestukas mūsų nesužavėjo dėl labai objektyvių priežasčių: tuo metu jame vyko grandiozinės statybos, restauracijos, gatvių remontai ir pan. Tariantis dėl apsigyvenimo, Nino užsiminė apie tas statybas, bet mes nė įsivaizduoti negalėjom, kad jos tooooookio didelio masto - remontuojama buvo ne pavieniai pastatai, o ištisos gatvės, visas centras, žodžiu, aplink vien dulkės, cementas ir pastoliai! Supratom, kad su Telaviu artimiau susipažinti nepavyks, todėl liko vienintelė išeitis - nieko nelaukiant vykti į ekskursijas po aplinkines vietoves.
Ekskursija po Kachetiją
Taigi iškart antrą dieną su tuo pačiu oro uoste mus pasitikusiu Čido išvykome į ekskursiją po Kachetijos žymiausius objektus. Pamatėm Nekresi vienuolyną ir nuo jo atsiveriančią Alazani slėnio panoramą, Alaverdi katedrą, Ikalto, Gremi tvirtovę.
Visiems trims turbūt labiausiai patiko Nekresi vienuolynas ir vaizdas, atsiveriantis nuo jo kalno - ta ramybė, erdvė ir apačioje plytintys tvarkingi vynuogių sklypai tikra atgaiva nuo miesto šurmulio pavargusiai dūšiai :)
Ypatingą vietos dvasią pajuto ir mūsų mažius: vos išlipom iš mus atvežusio autobusiuko, jis užtipenęs savo mažom kojytėm ant aukščiausios vietos tiesiog atsigulė. Be jokių isterijų, be jokių kalbų, tiesiog atsigulė ir beveik nejudėdamas pragulėjo keletą minučių. Aišku, galima sakyti, kad jis tiesiog ilsėjosi pavargęs, bet man labiau patinka vietinių gruzinų atsiliepimas apie tai: "Vaikai ypatingai jaučia tam tikrus, neregimus dalykus. Matyt, Nekresi - išties šventa vieta"...
Grįžtant namo Čido nuvežė į savo draugo kepyklėlę, kad gyvai pamatytumėm, kaip kepama tradicinė jų duona - įspūdis toks, lyg Lietuvoje susmegusioje pirkelėje su plūktine asla pamatytum senąją krosnį! Jų toji krosnis iš išorės panaši lyg į šulinio rentinį, apkrėstą storu molio sluoksniu šilumai laikyti ir sutvirtintą pintomis vytelėmis. Senovėje to savotiško šulinio dugne ilgas valandas degdavo ugnis, įkaitindavo tos krosnies vidines sieneles ir šioms tinkamai įkaitus staigiu judesiu kepėja švysteldavo tešlos gumulėlį, kuris prilipdamas prie "šulinio" sienelių gaudavo įdomią formą. Iškepusią duoną ištraukdavo specialiais metaliniais įrankiais, panašiais į milžiniškus kablius. Dabar tos krosnys jau sumodernėję - vietoj laužo dugne specialiais vamzdeliais atiteka dujos, krosnies dugnas panašus į didelę mums įprastos dujinės viryklės žiedą, bet iš esmės procesas išlikęs nepakitęs. Ragavom dar šiltą, mūsų akyse iš krosnies ištrauktą duonytę – niam niam :)
Marani (vyno rūsiai)
Trečią dieną lankėmės Shumi vyno gamykloje, pamatėm vyno rūsius ir muziejinę ekspoziciją, degustavom vyną. Čia mums kaip niekad daug pagelbėjo mūsų taxistas Čido: gamyklos atsiųsta mergaitė visai nekalbėjo rusiškai, o angliškas akcentas buvo toks baisus, kad mes nieko nesupratom. Taigi teko kviestis pagalbon Čido: mergaitė jam kalbėjo gruziniškai, o Čido mums vertėjavo. Galų gale viskas baigėsi tuo, kad mergaitė tapo tik lydinčia persona, Čido mums pasakojo viską pats.
Mat jis žmogus jau metuose, daug matęs, daug patyręs, ir apie senuosius gruzinų papročius bei tradicijas žino turbūt gerokai daugiau nei toji mergaitė. Be to, apsiskaitęs ir išsilavinęs, savo laiku dirbo Telavio savivaldybėje. Taigi žmogus tikrai įdomus ir kalbus, nuoširdus, negobšus: jis tris dienas mus vežiojo po Kachetijos regioną, pagelbėjo įvairiose situacijose, patarinėjo ir pasakojo apie savo šalį, o atsisveikindamas apie atlyginimą pinigais pasakė taip – duokit, kiek manot, kad aš buvau vertas, kiek negaila, kad nenusiskriaustumėt savęs. Ir pasakė tai nuoširdžiai...Turbūt tai viską pasako apie žmogų. Be to, vairuoja gal ir lėtokai, bet labai atsargiai: tai mums, keliaujantiems su pusantrų metukų berniuku be auto kėdutės buvo labai svarbu. Buvo porą kartų, kad mažasis, vos privažiavus kokį nors lankytiną objektą, užmigdavo – tada be jokių rūpesčio palikdavom jį snausti mašinoje su Čido priežiūra, o į objektą eidavom dviese su vyru - gal nelabai atsakinga atrodo iš šalies žiūrint, tačiau širdis jautė, kad galim juo visiškai pasitikėt. Vadinkit tai šeštuoju jausmu, moteriška intuicija ar dar kaip kitaip - faktas lieka faktu, esmės tai nekeičia, nes tik gražiausiais ir geriausiais žodžiais galiu atsiliepti apie Čido ir būtinai jį rekomenduoju, jo tel. nr. +995 555 51 10 70 , be to, jį galima rasti FaceBooke (Pido Xakeli). Puikiai kalba rusiškai, angliškai - ne itin daug, bet elementariai susikalbėt turbūt galėtų.
David Garedži
Bet grįžim prie mūsų kelionės. Taigi trečią dieną po vyno degustacijos papietavom vietiniame restorane ir patraukėm link David Garedžo. Galiu pasakyti, kad tradiciniai gruzinų chinkaliai (kažkas panašaus į didelius diiiidelius koldūnus) man nelabai patiko: mėsytės mažai, viduje vien skystimas. Sakoma, kad gruzinai chinkalius valgo pagirioms - būtent tas skystimas labai tinkamas skrandžiui po kelių litrų vyno :D
Beje, tikram gruzinui pora litrų vyno po darbo dienos valgant vakarienę ar tiesiog žiūrint televizorių - tas pats, kaip mums įprastas alaus buteliukas :) Geria jie jo, ypač balto, daug - restorane mes likom netgi nesuprasti, kai paprašėm poros taurių po 100ml :D Mažiausia "stavkė" (atsiprašau kalbininkų) pas juos yra litras. Žinoma, nebūtina jo iki dugno išgert, bet tai lietuviškam charakteriui turbūt sunkoka :)))
Taigi po pietų, prigėrę laaabai skanaus ir pigaus vyno, pajudėjom, kaip minėjau, link David Garedžo. Per šią ekskursijos dalį supratau, kad neprašovėm pro šalį, nusisamdydami vietinį taxistą ir nevairuodami patys, nes jeigu prie to nuolatinio pypsėjimo ir, atrodytų, beprotiško lenkimo dar galima priprasti, tai susitaikyti su tuo, kad Gruzijoje, ypač atokesnėse kaimo vietovėse, beveik nėra kelio ženklų išties sudėtinga. Paprastas pavyzdys: kelias link David Garedžo eina vos ne pusdykumėmis: aplink, kiek akys mato, lygumos, kalneliai, pavieniai krūmai ir - nė gyvos dvasios. Sakoma, kad 70km spinduliu aplink David Garedžą nėra nė vieno kaimo. Taigi kelio paklausti nėra ko, o jokių nuorodų, kad važiuoji teisinga kryptimi - taip pat nėra.
Vienintelis ženklas, kad mūsų trokštamas pamatyti objektas jau visai netoli, stovi iki David Garedžo likus kokiam vos 20km! Taigi patys kažin ar ištvertume neapsisukę atgal, jei pravažiavę 50km nebūtume tikri, kad važiuojam teisingai :) Pats David Garedžas, tiksliau, vaizdas užkopus aukštyn - nepakartojamas. Nors jis yra ganėtinai atkampioje vietoje, tikrai verta pamatyti.
Mcheta
Pamačius David Garedžą Čido, nuvežęs mus į Mstkhetą, grįžo atgal į Telavį. Siūlėsi jis nakvoti kartu Mstkhetoje ir kitą dien mus nuvežti į Boržomį, tačiau po trijų dienų bastymosi ir gyvenimo ant ratų buvom pavargę ir Mstkhetoje planavom pasilikti ilgėliau, ne vienai dienai, kaip buvome planavę Lietuvoje. Taigi su Čido atsisveikinom – mokėti dar ir už jo išlaikymą keletą dienų mums buvo per brangu, o be to, tikėjomės be vargo rasti tokį pat šaunų kitą palydovą. Vėliau paaiškėjo, kad klydom – tokio puikaus taxisto ir gido jau nebeturėjom...
Taigi ketvirtą dieną Mstkhetoje nieko neveikėm, tiesiog vaikštinėjom po miestelį. Kadangi Mstkhetoje nakvoti neplanavom, turėjom vos vieną svečių namų adresą, be to, atvykom jau vakarop, nebuvo laiko ieškoti optimaliausio kainų ir sąlygų derinio, taigi apsistojom pas Manana Markarashvili, tel. 899116862. Ir po pirmos ten praleistos dienos persikraustėm kitur. Nepatiko pats kambarys, kuris buvo be lango ir dar netoli WC (kvapas nekoks), be to, patys svečių namai įsikūrę šalia pagrindinės miestelio aikštės – vieta labai triukšminga ir ne itin jauki.
Šeimininkė – landi boba (atleiskit už šiurkštoką apibūdinimą), perdėtai saldi ir tikra verslininkė: čia gruziniškos dvasios nė su žiburiu nerasi, o iš tavęs pasistengs išlupti kuo daugiau (apie pinigus kalbu). Paprašius kito kambario, atsakė, jo nėra vietų, tačiau kitą rytą pranešus, jog išsikraustom, jų kažkaip stebuklingai atsirado :) Taigi tikrai nerekomenduoju.
Labai didelį įspūdį padarė Svetitskhoveli katedra – kažkas nerealaus. Mes joje lankėmės gan vėjuotą dieną, tad viduj tiesiog magiškai susipynė išdidi ramybė ir lauke siautusio vėjo gausmas. Nepakartojama! Penktą dieną su gatvėje rastu taxistu aplankėm Džvari vienuolyną ir Ananuri tvirtovę. Šeštą dieną iš pat ryto su tuo pačiu taxistu išvykom į Vardžią.
Čia atskirą pastraipą reiktų parašyti apie antrąjį mūsų taxistą, kurį pavadinsiu tiesiog X - net nenoriu prisiminti jo vardo. Vos su juo susipažinus, moteriška intuicija sakė, kad nepatikimas, nedoras žmogus. Vėliau ši nuojauta su kaupu pasitvirtino. Pasamdėm jį nuvežti mus į Džvari vienuolyną: jis turbūt max 20km nuo Mstkhetos, kelionė paprastai kainuoja apie 20 larių. Kadangi buvo ne sezonas, suderėjom už 15larių. Nuvežė, ačiū Dievui, laimingai – vairuoja jis kaip tikras gruzinas, tiesiog beprotiškai! – o grįžtant pasakė, kad parodys dar vieną vietelę, kurią turistai privalo pamatyt. Mes nesitikėjom, kad ta vietelė bus už 60km ir nepaklausėm tiksliai, kurgi jis mus veža. Turbūt dalis kaltės ir mūsų pačių yra, bet juk doras žmogus neveš pusšimčio kilometrų nieko nepaaiškinęs, juo labiau, kad mes jo to neprašėm ir dėl to nesitarėm. Baigėsi tuo, kad jis nuvežė mus iki Ananuri tvirtovės, kuri, kaip minėjau, yra už 60km nuo Mstkhetos ir vietoje suderėtų 15 larių paėmė 100!
Vardzija
Negana to, nepasimokę, kuklūs tūli lietuviai būdami ir priskyrę kaltę savo neišmanymui ir naivumui, mes susitarėm, kad jis mus nuveš į Vardžią! O tas susitarimas įvyko tik dėl to, kad visoje Mstkhetoje neatsirado taxisto, kuris drįstų leistis į tokią tolimą, jų akimis žiūrint, kelionę (iki Vardžos nuo Mstkhetos apie 230km). Be to, mūsų taxistas pažadėjo paketą „all included“ už gerą kainą: jis ne tik nuveš, jis pasirūpins ir nakvyne bei maistu. Žodžiu, per daug neišsiplečiant: pasirūpinimą maistu reiškė nuvežimas iki restorano, o nakvynės suradimas – pristatymas iki turizmo centro su hotelių adresais.
Galų gale po tokių jo bajerių ir nesusišnekėjimo, mes jį pavarėm velniop, nutraukdami mūsų susitarimą anksčiau laiko. Baisiai nepatenkintas buvo, iškoliojo mus baisiausiais rusiškais žodžiais, bet mums jau buvo vis tiek: buvom pasiryžę sumokėti gerokai daugiau, bet turėti ramius nervus ir tolesnę gražią kelionę.
Vardžia – pats įspūdingiausias turistinis objektas Gruzijoje, kurį teko matyti. Protu nesuvokiama, kaip žmogus, neturėdamas jokių ypatingų įrankių, sugebėjo įsirengti miestą uolose. Ta didybė tiesiog pribloškia! Žinoma, fiziškai šio objekto apžiūrėjimas buvo tikrai sunkus, kadangi mūsų mažių pasikeičiant teko beveik visą laiką nešti ant rankų: pusantrų metukų mažylis tikrai nepajėgus pats ištisai kopti kopėčiomis ar leistis itin stačiais, dažnai ir gerokai aptrupėjusiais laiptukais. Laimingai pasiekus žemę man drebėjo kojos: neaišku nuo ko: ar nuo adrenalinino, ar tiesiog nuo itin didelio fizinio krūvio. Žodžiu, važiuojant aplankyti Vardžios, vaikus iki septynerių metų rekomenduočiau palikti auklei :)
Boržomis
Aplankę Vardžią bei Gorį pakeliui, grįžom į Boržomį ir ten ramiai praleidom likusias dvi atostogų dienas. Apsistojom pas Marina Zulmatashvilis tel. 898184550, kaina žmogui su pusryčiais 20 larių. Čia vėlgi grįžo gera nuotaika ir gera nuomonė apie gruzinus: šeimininkė labai maloni, viešbutukas labai jaukus, netoli centrinės Boržomio alėjos, pro langą matosi Boržomio mineralinio vandens parko apžvalgos ratas, netoliese yra puiki Zinos kavinukė, kur galima nebrangiai ir labai skaniai pavalgyt. Rekomenduoju šituos Marinos svečių namus, nes kainos ir kokybės santykis tikrai puikus.
Būnant Boržomyje tikrai verta aplankyti Boržomio mineralinių vandenų parką ir būtinai reikia pasikelti keltuvu iki apžvalgos rato: viršuje vaizdas gal ir neypatingas, bet pats procesas ir vaizdai keliantis – gniaužiantys kvapą. Ypač tiems, kas privengia aukščio :D Mineralinio vandens parke gausybė pramogų mažiesiems: žaidimų aikštelė su įrengimais, įvairios karuselės, cukraus vata ir pan. Boržomio nacionalinio parko mes taip ir nepamatėm, nes pasikonsultavę su vietiniais gidais supratom, jog su mūsų mažyliu net pats paprasčiausias maršrutas mums bus per sunkus. Taigi atidėjom kitam kartui :)
Link namų
Kelionės pabaigoje šeimininkė Marina pasirūpino puikiu taxistu, kuris mus, nuolat žegnodamasis, iš Boržomio už puikią kainą nuvežė į Tbilisio oro uostą. Tas nuolatinis taxisto žegnojimasis gal ir netrukdė, tačiau gerokai trikdė. Beje, Čido elgėsi taip pat - pravažiuodamas pro kokią bažnytėlę ar kitą šventą vietą, būtinai persižegnodavo. Mums, ne itin religingiems, gruzinų atvirai demonstruojamas pamaldumas buvo kažkas nuostabaus. Kaip ir aplink besivalkiojančios karvės :D Jų pilna visur: šalia upių, laukuose, pakelėse, netgi miestelių gatvėse! Vaikšto sau būreliais, nekreipdamos į nieką dėmesio, o tu, vairuotojau, pats sau žinokis: arba apvažiuok, arba pypsėk, kol pasitrauks :D
Pabaiga
Atsiprašau už išsiplėtimą, tačiau tikiuos, kad kažkam ši info tikrai pravers. Pati be galo dėkoju šio saito sukūrėjui ir aistringam Gruzijos mylėtojui Vytui - būtent jo patarimai padėjo mums susiplanuoti puikias atostogas. Ačiū. Labai nuoširdžiai:)
Apibendrinant galiu pasakyti, kad, ribojami laiko ir keliaudami su mažu vaiku, pamatėm tikrai tik labai mažą dalį Gruzijos, tačiau iš to, ką matėm, didžiausią įspūdį paliko David Garedžo vienuolyno kompleksas ir nuo jo atsiveriantys vaizdai, taip pat Vardžia ir Svetitskhoveli katedra.
Šalies gamta – nuostabi ir labai įvairi, pradedant lapuočiais miškais, baigiant kalnais ir vos ne pusdykumėm. Patys gruzinai, mano nuomone, jau pažinę turistų atvežamų lengvų pinigų skonį ir į turistus žiūri ne vien kaip į svečius, o ir kaip į pinigų uždirbimo šaltinį. Reikia gerokai daugiau laiko nei 9 dienos, kad juos prisijaukintum ir kad atsiskleistų tikrasis gruziniškas vaišingumas bei charakteris. Visgi nepaisant kelių nemalonių akimirkų, bendras įspūdis – puikus. Gruzija – ta šalis, kur būtų gera ir įdomu dar kartą sugrįžti.
Trumpai apie atstumus(apytiksliai, naudota GOOGLE maps)
- nuo Tbilisio iki Telavio – 100km
- nuo Telavio iki Nekresi vienuolyno ir nuo jo atsiveriančią Alazani slėnio panoramą - 35km
- nuo Telavio iki Alaverdi katedros ir Ikalto pakeliui - 20km
- nuo Telavio iki Gremi tvirtovės - 30km
- nuo Telavio iki David Garedži vienuolyno komplekso - 120km
- nuo Mkshetos iki Džvari vienuolyno – max 20km
- nvetitskhoveli Katedra - pačiam miestelyje
- nuo Mtskhetos iki Ananuri tvirtovės - 60km nuo Mtskhetos
- nuo Mtskhetos iki Boržomio – 145km
- nuo Boržomio iki Vardžios – 70/80km
- nuo Boržomio iki Batumio – 300km
